Patarimai

Pasaulis. Šiaurės Norvegijos perlas – Lofotenų salos

Lofotenų salos

Lofotenų salos yra tokio grožio, jog, rodos, net nebežinai, kaip jį visą į save sugerti. Rymo jos du šimtus kilometrų už Poliarinio rato tolyn į šiaurę. Kalnai Lofotenuose palyginus neaukšti, tačiau stačiašlaičiai, uolingi ir nuo savo viršūnių atveriantys stulbinančio grožio vaizdus. Čia yra fjordų, daug mažų švelnaus, šviesaus, minkšto smėlio paplūdimių, daugybė salas jungiančių tiltų ir begalė žmogaus nepaliestos gamtos. Nuolatiniam gyvenimui čia – per daug atoku, tačiau keliavimui, kopimui į kalnus ir širdingam mėgavimuisi gamta – viena iš nuostabiausių vietų pasaulyje.

“200 km už poliarinio rato? Tai ten bus daug sniego? Baltų meškų?” – klausė manęs prieš išskrendant į Lofotenus. – “Tai sušalai toje šiaurėje, ar ne?” – teiravosi grįžusios. Nesušalau ir sniego ten nebuvo, nes:

  • Lofotenų salas skalauja šiltoji Golfo srovė, dėl to klimatas čia daug švelnesnis nei kitur toje pačioje klimato zonoje.
  • Mūsų grupei labai pasisekė – rugsėjo pradžia Lofotenuose buvo stebėtinai nuostabaus oro. Salose juokaujama, kad per vasarą čia būna septynios giedros dienos. Mes jų turėjome net dvi per vieną savaitę. Negi kitiems nebeliko daugiau nei vienos?
  • Lietaus dangus pakrapnojo kaip kunigas švęsto vandens bažnyčioje. Manau, vėl pasisekė.
  • Kai savomis kojomis stačiais šlaitais, uolomis, akmenimis įkali 1000 m dangaus link arba užlipi beveik 2000 aukštų akmeninių laiptų, patikėkite manimi, karšta būna ne tas žodis.
  • Labai svarbu buvo tinkamai sluoksniuoti drabužius.

Lofotenų salose keliavau pilnas šešias dienas. Prisiminimų per jas užgyvenau ilgam. Kopiau į daugybę viršukalnių, žingsniavau smėlėtais paplūdimiais, šokinėjau per akmenis. Fiziškai lengva nebuvo, tačiau kaskart, kai mintyse jau žadėjau sau, kad daugiau niekada nekopsiu į kalnus, viską pamiršdavau pamačiusi nuo viršukalnių po kojomis išsivyniodavusius vaizdus. Toliau – mano įspūdžiai iš aplankytų vietų Lofotenų salose.

KVALVIKA paplūdimys ir RYTEN kalnas (aukštis – 543 m)

Ryten viršūnė ir izoliuotas, nelengvai pasiekiamas Kvalvika paplūdimys su smaragdiniu vandeniu susiliejančiu su jūra. Savomis kojomis nusileidau prie vieno gražiausių Europos paplūdimių ir tada užlipau atgal į tą patį kalną, nes kito kelio grįžti nėra. Jau pirmą dieną Lofotenų salose supratau, kad čia yra puiki vieta galvai vėdinti. Kopinėdmas kalnuose negali daugiau apie nieką galvoti, tik kur ir kaip gerai pastatyti koją. Jei mintys nukryps, kyla rizika skaudokai nudardėti žemyn.


JUSTADTINDEN kalnas (aukštis – 738 m)

Žinokite, Lofotenų salose, panašu, funikulierių, keliančių į kalnus nėra (arba jie yra ne ten, kur aš lankiausi). Tad jei nori akis paganyti po tokius grožius, kaip mano nuotraukose, tenka labai padirbėti kojomis, o kartais ir rankomis, nes kelias link dangaus čia dažnai gan status ir uolų gabalais bei akmenimis grįstas.

Justadtinden kalno viršūnė, mums į ją bekopiant, ėmė ir paniro į tirštą, pienu plaukiantį debesį. Jame buvo drėgna ir veidus prausė švelni dulksna. Pakilus beveik į kilometro aukštį tapo šalta, teko visus kuprinėje neštus drabužius ant savęs užsivilkti. Už ilgą sunkų kopimą į viršų laukto apdovanojimo – nuostabaus vaizdo į unikalius Lofotenų tolius – netekau, jį pasiglemžė debesys. Gerai, kad šiose salose – netgi kalno viršūnėje – buvo puikus interneto ryšys. Traukiau telefoną ir “gūglinau”, kokį vaizdą nuo mūsų akių paslėpė permainingi salų orai.


HAUKLAND paplūdimys ir MANNEN kalnas (aukšts – 400 m)

Po kelių dienų aukštyn žemyn po kalnus, pasivaikščiojimas pėsčiųjų taku jūros pakrante buvo man, lygumų krašto gyventojai ir užkietėjusiai keliautojai, didelė atgaiva. Bent kelias valandas nereikėjo nuolat žiūrėti, kur statau kojas. Paplūdimiai Lofotenuose mažučiai, apglėbti kalnų, nubarstyti baltu smėliu ir įvairaus dydžio akmenimis. O vanduo prie krantų – smaragdo spalvos. Ir jie labai fotogeniški fotografuojami iš aukštumų.


REINEBRINGEN kalnas (aukštis – 448 m)

Dailus Reine žvejų miestelis nuo Reinebringen kalno viršūnės kaip ant delno. Ir matosi, kaip mažos salos viena su kita sujungtos tiltais. Kitaip lengvai ir greitai keliauti Lofotenuose būtų neįmanoma.

Iš visų viršukalnių, į kurias šios kelionės metu teko lipti, tik čia buvo specialiai įrengti laiptai. Viso 1978 laipteliai į viršų ir, žinoma, tiek pat atgal į apačią. Platūs laiptai, tačiau kalnas status, tad buvo ką veikti, kol įveikėme 448 m sukilimą. Pakeliui ir stovėjau, ir sėdėjau, gal tik negulėjau. Visgi kiekvienas stabtelėjimas buvo vertingas. Ne tik dėl to, kad kvapą atgaudavau. Ir dė to, kad kaskart galėdavau Lofotenais gėrėtis vis iš aukščiau. Tą dieną skandinavų dievai buvo dosnūs skaisčia saule ir sodriai mėlynu dangumi. Horizontas buvo bekraštis, o vaizdai nuo pačios viršūnės – stingdantys savo beribiu grožiu.


MUNKEN kalnas (aukštis – 769 m)

Vienas iš ilgiausių visos kelionės žygių, padovanojusių devynias valandas buvimo nuotabioje šiaurės kalnų gamtoje. Ji čia subtili. Tiek savo augumu, tiek spalvomis. Uolingi kalnai nukloti žalsvai gelsvais minkštais, nuostabių raštų kilimais, vietomis pagražintais įstabiomis samanų, kerpių ir žolių, gėlių kompozicijomis. Kartais apimdavo nuostaba, nes atrodė, kad ne gamta, o įgudusio žmogaus rankos, lyg darželiuose ar soduose, tas kompozicijas harmoningai sudėliojo.

Pakilusi į Lofotenų kalnus patyriau, kas tai yra visiška, spengianti, aklina tyla. Ją sudrumsdavo tik malonus vandens čiurlenimas. Kalnuose pilna nedidukų krioklių nešančių vandenį iš skiringame lygyje tyvūliuojančių ežerėlių. Kopdama į Munken kalną mačiau daugybę mažučių dailių, tamsiadugnių ežerėlių. Diena buvo be stipraus vėjo, tad jų vanduo, lygus lyg veidrodis, transliavo mums įspūdingus kalnų ir aplinkos atspindžius.


Žygis pakrante iš NESLAND į NUSFJORD

Iš vakaro jau žinojome, kad kitą dieną ne kopsime į viršukalnę, o smagiai pasivaikščiosime gražiomis salos pakrantėmis. Valio, pagalvojau, pagaliau vėl truputis horizontlaus pajudėjimo. Mintyse jau regėjau švelnų smėliuką po kojomis, jūros bangeles pašonėje. Realybė visai kitokia nutiko. Ne smėliuku lengvai žygiavau. Ir paprasto ėjimo, kaip ir dienomis iki tol, buvo mažai, nes kopiau, lipau, ropščiausi tai viršun, tai apačion. Akmenimis ir uolomis, kartais dar žvyro buvo ir įvairiaspalvių samanų ir kerpių. Ir viskas dėl gražuolių vaizdų. Nuotraukose tik maža dalis to, ką pamatė akys.

Nesland ir Nusfjord yra du maži žvejų kaimeliai, įsitaisę uolingose Lofotenų pakrantėse. Tarp jų yra pėsčiųjų takas, kuriuo ir ėjome. Nusfjord pasitiko mus rūko ir rudeninės nuotaikos švelniai apgaubtas, spalvotais nameliais nubertas, tylus, ramus, laivelius nedidukėje prieplaukoje liūliuojantis. Norvegiška idilė ir romantika, ne kitaip.


OFFERSOYKAMMEN kalnas (aukštis – 436 m)

Kalnas, padovanojęs ne tik įspūdingą vaizą į vakarėjančias salas, tačiau ir leidęs patirti kaip lėtai ir užtikrintai pačią viršūnę apgaubia debesys. Ir parodęs, jog vaivorykštė gali būti apvali kaip burbulas, o ežerėlis – širdies formos, jei teisingu kampu pažiūrėsi.


Greitaeigiu kateriu į Trolio fjordą

Šis nuotykis įvyko kelionės dieną, kai į kalnus nusprendėme nelipti. Įspūdis prasidėjo jau nuo aprangos. Kelionės kateris be stogo. Tad teko rimtai apsirengti. Drabužius ant savęs guldžiau, kaip visada, sluoksniais: termo marškinėliai, storas džemperis, rudeninė striukė ir striukė nuo lietaus. Iš atrakcijos organizatorių gavome didelius sunkius kombinezonus, kuries apsaugo nuo vėjo ir vandens. Dėjausi pirštines ir kepurę, šalmą su antveidžiu, kad vėjas akių iš akiduobių neišpūstų.

Įveikėme vandeniu virš 60 km, didžiausias išvystytas greitis – apie 110 km/h. Plaukdama ten jaučiausi lyg kas būtų perkėlęs į National Geography laidą. Tokią, kur rodo vaizdus iš tolimiausių ir įstabiausių žemės gamtos kampelių, kurių, rodos, niekada pats savo akimis nepamatysi. Plaukdama sugebėjau šį bei tą telefonu nufilmuoti (gerai, kad jūra buvo rami ir lygi kaip stiklas, tad galėjau ramiai viena ranka laikytis, o kita – filmuoti). Tad kviečiu pažiūrėti trumpą filmuką iš mano įspūdingo pasiplaukiojimo. Mielai kartočiau dar ir dar.


Šiaurės pašvaistės

Net du vėlyvus vakarus Lofotenų salose mus aplankė jos didenybė Šiaurės pašvaistė. Pasirodo, mums labai pasisekė, nes pašvaisčių sezonas rugsėjo pirmomis savaitėmis tik prasideda. Be to, tam, kad ji pasirodytų, reikia giedro vakaro dangaus, kas ne taip čia dažna, ir dar daug kitokių sąlygų.
Realybėje pašvaistė buvo švelniau žalia nei nuotraukose, tačiau taip ją pagavo telefonas, o aš jokių papildomų filtrų nedėjau. Atrodė, jog tai – gyvas organizmas, prieš vidurnaktį ištrūkstantis palakstyti po tamsų dangų. Tikrai įspūdingas vaizdas. Ir nesvarbu, kad rugsėjo pradžioje pašvaistės dar nebuvo tokios didelės ir spalvotos, kokios jos pasirodo žiemos metu.

Jei dar abejojate, ar keliauti į Lofotenų salas, sakau jums, jei tik turite galimybę – keliaukite!

Avatar photo

Diana Gedeikytė-Jakutienė

Esu Diana - kelionių po Lietuvą tinklaraščio www.checkinlithuania.com autorė. Tinklaraštį kuriu jau šešerius metus ir jis pilnas mano rekomendacijų, kur keliauti ir ką įdomaus pamatyti Lietuvoje. Rašau apie tai, ką pati atrandu, savo akimis pamatau ir man patinka. Kurdama tinklaraštį ir dalindamasi jame savo atradimais labai tikiuosi kelionėms po Lietuvą įkvėpti ir kitus, noriu, kad kuo daugiau žmonių gyventų aktyviai ir pažintų savo kraštą, pamatytų, kokia Lietuva yra graži.

www.checkinlithuania.com nugula ir mano sukurti maršrutai, skirti keliavimui po Lietuvą automobiliu.

Po mūsų šalį keliauju ne tik keturiais ratais, ją tyrinėju ir žygiuodama. Tad tinklaraštyje rasite ir mano žygių istorijų.

Prenumeruokite naujienlaiškį

Informacija apie gražiausias Lietuvos vietas - jūsų pašto dėžutėje.

Palikite savo el. pašto adresą ir pirmieji sužinosite, ką naujo ir įdomaus mes atradome ir siūlome aplankyti.

Loading