“Mama, norėčiau tokioje pilyje gyventi. Tik gerai būtų, kad ji Vilniaus centre stovėtų”, – tokius žodžius ištarė sūnus po mūsų apsilankymo mažutėje, dailioje, beveik sutvarkytoje Siesikų pilyje. To paties pavadinimo ežero pakrantėje rymantis šešioliktojo amžiaus rezidencinis rūmas yra tarsi vienas didelis istorinis eksponatas.
Ukmergės rajone esantį Siesikų miestelį, erežą ir pilį rasti nesudėtinga, vietos koordinatės – 55.286111, 24.513889 – atves jus tiesiai į pastato kiemą.
Gan ankstyvą ir vėsų rudens vidurio šeštadienį, kai atvykome į vietą, pilies teritorijoje buvo tylu ir ramu. Medžiai barstė ant šakų nebeišlaikomą lapų auksą, o žydras dangus grožėjosi savimi ežero vandenyse. Mums prieš akis stovėjo neypatingai didelis, stačiakampis pastatas su dviem bokšteliais iš šonų.
„Mama, mes žinome, kur šioje pilyje būtų tavo kambarys,“ – apibėgę aplink ją džiaugsmingai pareiškė vaikai.
„Galiu spėti, kad bokšte“? – tariau.
„Taip, tame stačiais kampais, ten vietos daugiau,“ – patikslino vaikai. Man vaikų mintis atspėjau lengvai, jie seniai žino, kad mamai patina bokštai, bokšteliai ir viskas, kas bent kiek į juos panašu.
Nedidukę pilį – vieną iš nedaugelio Lietuvoje nuo renesanso epochos išlikusių statinių – apėjome greitai. Šešioliktame amžiuje DK Ponų tarybos nario, įtakingo karaliaus dvaro žmogaus Gabrieliaus Daumanto-Siesickio pastatyta pilis buvo renesansinio stiliaus, dviejų aukštų, stačiakampė, su 2 cilindriniais ir 1 kvadratiniu bokštais kampuose. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje pilis su visa savo teritorija atiteko naujiems savininkams. O devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, po remonto, pastatas įgavo klasicistinių bruožų (ir neteko vieno iš cilindrinių bokštų). Rekonstruoti rūmai nekeitė savo išvaizdos iki 1940 m.
Rašoma, jog senais laikais šiuose rūmuose buvo įrengta pagoniška šventykla su aukuru, Perkūno, Patrimpo ir Pikulio statulomis bei senovės lietuvių garbinamais gyvūnais. Minima, jog statulos stovėjusios net iki Pirmojo pasaulinio karo. Po 1940 metų, pilį nacionalizavus, joje buvo įkurta mokykla, tada ūkio biuras, vėliau – sandėliai. Šiuo metu pilis priklauso Ukmergės kraštotyros muziejui, yra jo filialas. Iki tol daugiau nei dešimtmetį Siesikų pilies remontu rūpinosi privatūs asmenys ir tam naudojo savo asmenines lėšas.
Fantaziją įjungiantis vidus
Mums pasisekė Siesikų pilį apžiūrėti ne tik iš išorės, tačiau ir iš vidaus. Neturėjau jokios minties, kaip atodo jos patalpos. Supratau, kad tikrai čia nebus taip, kaip esame matę įrengtus kitus, vėlesnės statybos, nei ši pilis, dvarus su erdviais, aukštomis lubomis, dideliais langais kambariais, plačiais ar vingiuotais paradiniais laiptais. Be to, buvau skaičiusi, jog Siesikų pilis rekonstruojama stengiantis kiek įmanoma labiau joje atkurti renesanso laikų dvasią. O renesanso dvasios ir interjerų nedaug mes Lietuvoje turime ir matome.
Įžengus pro siaurokas, metalines ir senoviniu raktu atrakinamas duris, mums atsivėrė nedidukės, jaukios, paprastutės pilies vidaus erdvės.
Pirmame, jau sutvarkytame, aukšte, akivaizdu, senais laikais buvo daugybė pagalbinių patalpų (iš išorės tai liudijo ir maži pirmojo aukšto langai). Nujautėme, kurioje vietoje buvo virtuvė, gamybinės patalpos ir sandėliukai, tikėtina, tarnų kambariukai, iš čia tamsumu nuo savęs baidė anga su laiptais į rūsius.
Pilies erdvės beveik neapstatytos iš dalies dėl to, kad remonto darbai dar nebaigti antrajame aukšte.
Užlipusius į viršų mus užliejo daugiau šviesos, kuri skverbėsi pro žymiai didesnius langus. Jie šiuo metu yra dar be rėmų ir stiklų, uždengti storesnėmis plėvelėmis. Viršuje, panašu, daug laiko leisdavo ponai: didesni kambariai, vietoj krosnių – židiniai ir kambariukai abiejuose bokšteliuose.
Vaizdas pro lagus į ežerą – nuostabus.
O labiausiai dėmesį patraukė šen bei ten išlikę ir po nauju tinku nepaslėpti buvę sienų piešiniai. Stovėjome ir bandėme suprasti, kur kas buvo nupiešta.
Lengviausiai atpažinome gėlių ornamentus, tačiau įžvelgėme lyg ir sceną – mišką, medžius kertančius žmones, dar kitoje vietoje radome žmogaus ir arklio kojų fragmentus. Nesu senovinių freskų ekspertė, tačiau pagal piešinių primityvumą spėjome, jog jie labai seni.
Besidairydami po pilį jokių šiuos laikus liudijančių daiktų (be remontui reikalingų įrankių ir priemonių), kad ir, pavyzdžiui, radiatorių, neradome. Pilis dabar nešildoma, o senais laikais šiluma, žinoma, buvo palaikoma kūrenant krosnis ir židinius. „Jei ši pilis būtų mūsų, parke galėtume pastatyti saulės elekrinę ir patalpas šildytume švaria energija,“ – čia jau buvo mano vaikams išsakyta mintis, kilusi pagalvojus, kiek dabar žiemą kainuotų tokio pastato šildymas. Vaikai entuziastingai tam pritarė.
Pilį palikome pilni įspūdžių ir sužadinta vaizduote apie tai, kaip pačiais seniausiais laikais čia gyveno žmonės. Užsukite ir jūs kada į vieną seniausių pilaičių, kuri pati sau yra kaip didelis muziejinis eksponatas. Pabandykite mintimis nusikelti į laikus, kai ji pulsavo gyvybe. Tiesa, prieš tai būtinai dar panaršykite internete. Ten rasite įdomių, su pilimi ir jos gyventojais susijusių istorijų, kurių visų čia aš nepapasakojau. Žinant jas apsilankymas bus dar įdomesnis.
