Arba kaip ieškojome šaltinio, o radome pelkę
Pelkė, upelio pralaida, pėsčiųjų takas ir šaltinis – kaip jums toks lankytinų objektų rinkinukas? Įdomu? Tada skaitykite įrašą toliau, ir aš papasakosiu, kaip visas šias keturias vietas mes radome Varėnos apylinkėse ir sudėliojom smagų, gero pusdienio ilgio maršrutą kelionei automobiliu.
Kaip visada mūsų startas – iš Vilniaus ir pirmasis objektas –
Beržupio upelio pralaida
Apie Beržupio upelio pralaidą buvau viena ausim kažkur girėjusi, viena akim kažkur skaičiusi ir susidariusi įspūdį apie keistą vietą kažkur, kaip angliškai sakoma, „in the middle of nowhere“. Ir tas vidurys nežinia ko labai intrigavo. Pralaidą rasite tarp Senosios Varėnos ir Varėnos, vietos koordinatės N 54°14′31″ E 24°35′09″. Būkite pasiruošę keletą kilometrų važiuoti neasfaltuotu ir protarpiais gan duobėtu keliu, nes pralaida yra pakankamai giliai miške. Beje, tuo metu kai, įsukę į bekelę, link pralaidos važiavome mes, kelias buvo sužymėtas geltonomis celofaninio maišelio skiautėmis. Tik atsidurę prie upelio ir ten radę tas pačias skiautes, mes supratome, kad jos žymėjo kelią. 🙂
Internete radau įdomios informacijos, kad ši pralaida srauniam Beržupio upeliui pastatyta 1893 – 1894 m. statant karinį geležinkelį į Olitą. Kad ten būta geležinkelio – dabar jokių ženklų, tačiau nemažai juk metų nuo tų laikų praėjo.
Pati pralaida – gerai išsilaikiusi, statyta iš akemenų ir plytų, ji yra apie 20 metrų ilgio ir virš 4 metrų pločio. Labai savotiška ir įdomi vieta, kuriai dar didesnio paslaptingumo suteikia kažkieno pralaidoje virš upelio pakabintos supynės.
Žiežulio pažintinis pėsčiųjų takas
Antrasis maršruto bjektas – lengvam kojų pramankštinimui. Gražus, dailus, neilgas takas Varėnos pašonėje, nebijantiems pasivakščiojimų pabagoje žadantis staigmeną. Visa istorija, kaip mes keliavome šiuo taku tinklaraščio įraše „Žiežulio pažintinis pėsčiųjų takas“.
Pasivakčioję taku bei pailsėję prie Žiežulio ežero patraukėme ieškoti šaltinio su labai intriguojančiu ir pralinksminančiu Bobos daržo pavadinimu. Žinojome, kad jo ieškoti reikia prie Margionių kaimo. Kelerių metų senumo istorijoje internete radau kelio link šaltinio aprašymą, kuriame buvo patariama Margionyse prie kryžiaus sukti į žvyrkelį, kuris nuves tiesiai prie šaltnio. Atvykę į Margionis radom kryžių ir šalia jo sankryžą su asfaltuotu keliu į kairę bei žvyrkeliu į dešinę. Instrukcijoje buvo parašyta sukti į žvyrkelį, tad ten ir pasukome. Ir gan greit pradėjome įtarti, kad šis kelias prie Bobos daržo šaltinio mūsų nenuves. Nuojauta pasitvirtino – kelis kilometrus pavažiavę miško žvyrkeliu, pakeliui išbaidę stirną, radome ne šaltinį, o…. nedidukę
Bakanauskų pelkutę su dar gyvu Bakanauskų ežerėliu.
Mes mėgstam netikėtus neplanuotus atradimus, tad išsiritę iš automobilio įrengtu mediniu takeliu per pelkę nužingsniavome apžiūrėti apylinkių. Vietos koordinatės N 54°02′17″ E 24°16′43″
Pelkė – smilgų rojus.
Mūsų kelionės metu žydėjo spanguolės.
Apsidairę po pelkę ir supratę, kad čia ieškomo šaltnio nerasime, grįžome atgal į Margionių kaimą ir prie kryžiaus pasirinkome antrąjį, asfaltuotą kelią, kuris, valio, atvedė mus ten, kur norėjome. Ką radome ir kaip mums patiko
Bobų daržo šaltinis,
skaitykite mano tinklaraščio įraše „Bobos daržo šaltinis“.
Šis objektas buvo paskutinė mūsų tos dienos lankytina vieta, tad smagiai praleidę dieną, parkeliavome namo.
