Kalnas su jo gelmėse glūdinčiomis senovinės mūrinės lietuvių pilies liekanomis bei takas, leidžiantis paklaidžioti po mišką, regėjusį medžiojančius kunigaikščius ir į žvalgybą keliaujančius karžygius. Ir visa tai visai netoli Vilniaus. Neilgai ir neskubriai išvykai siūlau užsukti į Naujosios Vilnios pašonėje stūksančią Rokantiškių piliavietę (nepainiokite jos su Rokantiškių piliakalniu, tai du atskiri objektai) bei kojas pramankštinti šalia jo esančiame Strielčiukų pėsčiųjų take. Tiesą sakant, šioje iškyloje mes buvome praėjusių metų vėlyvo rudens gražią dieną, tačiau tąkart kelionė nesugulė į istoriją. Traukiu ją į dienos šviesą dabar ir keliaukime, nes, kaip sakoma, nėra blogo oro, yra tik netinkamas apsirengimas. 🙂
Pagrindinė informacija apie išvykos vietą
Kaip rasti: Iš Vilniaus važiuokite S. Batoro gatve link Naujosios Vilnios. Visai netoli miestelio, po dešine, pamatysite nuorodą į piliavietę, ten pat ir pėsčiųjų tako pradžia.
Tako ilgis: iki 3,5 km
Tako sudėtingumas: nesudėtingas. Tai nesukultūrintas takas, keliauti reiks daugiau ar mažiau išmintu natūraliu takeliu. Tako maršrutas pažymėtas ant medžių dažais. Vietomis teko leistis ir kopti į kalnelius, tad, keliaujantiems su vaikais vežimėliuose, gali tekti paplušėti.
Kita informacija: piliavietės papėdėje yra patogi aikštelė automobiliams pastatyti.
Artėjant prie pilies kalno mus pasitiko aiški nuoroda, kviečianti aplankyti piliavietę ir pėsčiųjų taką.
Pilies kalnas dar iš toli patraukė žvilgsnius – jo aplinka gražiai sutvarkyta, pritaikyta patogiam pasivaikščiojimui ir, sakyčiau, labai fotogeniška. 🙂
Rokantiškių piliavietė
Ir šis pilies kalnas, pasirodo, turi seną ir įdomią istoriją. Labai labai seniai ant šio kalno stovėjo pilis, spėjama, viena seniausių Lietuvoje. Iš metraščių, padavimų žinoma, kad ją XII a. pastatė kunigaikštis Alšis. XVI a. pirmoje pusėje pilis priklausė Goštautams, vėliau atiteko Žygimantui Augustui, o XVII a. pirmoje pusėje buvo Pacų nuosavybė. Kalno viršūnėje buvo rūmai, kurie perstatyti XVI a. antroje pusėje. Praėjusio amžiaus viduryje pilis buvo sudeginta Maskvos kariuomenės žygio prieš Lietuvą metu. Užėmus Vilnių, piliavietė visai sunyko, apaugo mišku.
Prieš aštuonerius metus archeologai kasinėjo pilies kalną. Buvo atkastos pilies liekanos, jos pamatai. Kasinėjant nustatyta, kad rūmai buvo maždaug 45×20 m dydžio. Iš pietų pusės būta kiemo, apjuosto gynybine siena, o pietvakariniame kampe – vartų gynybos bokštas. Pasibaigus kasinėjimams, pilies liekanos buvo užkonservuotos ir, deja, užkastos. Gaila, nes tokios istorinės liekanos atidengtos ir pritaikytos apžiūrai būtų puikus turistų traukos objektas. Taip pat kaip Žemutinės pilies griuvėsiai Vilniuje, Valdovų rūmuose ar ant Dubingių piliakalnio esantys Dubingių pilies likučiai. Internete radau kasinėjimų metu darytą nuotrauką, kuria įdedu čia, kad pamatytumėte ir suprastumėte, kokia istorija dabar glūdi po pilies kalno lankytojų kojomis.
Šiuo metu kalno viršūnėje galima pamatyti iš plytelių sudėliotus buvusių rūmų ir kiemo kontūrus, o informaciniame stende perskaityti kasinėjimų ir pilies istoriją.
Strielčiukų pėsčiųjų takas
Apžiūrėję pilies kalną, patraukėme į pasivaikščiojimą šalia esančiu mišku, per kurį nužymėtas nei labai trumpas, nei labai ilgas Strielčiukų pėsčiųjų takas.
Keliaudami juo pasimėgavome buvimu gamtoje, braidėme žemę nuklojusiu storu geltonų lapų kilimu, gaudėme medžių šakose besislepiančią saulę bei laukėme, o gal šalia esančiu geležinkeliu pravažiuos traukinys (dalis tako eina šalia geležinkelio).
Ir kalbėjome, kad tais laikais, kai ant kalno stovėjo pilis, šiame miške kunigaikščiai ir kariai medžiodavo, jodavo į žvalgybą ar į karą ar šiaip miklindavo savo žirgų kojas. Galbūt šiame miške netgi dar yra likęs vienas kitas medis, menantis tuos laikus. 🙂