Didysis Čepkelių raistas

11 tūkst. hektarų ploto, su 21 ežerėlių, o jei eitum aplink, tektų nupėdinti visus 84 km. Štai tokia yra didžiausia Lietuvoje pelkė vadinama Čepkelių raistu. Unikalus gamtos darinys telkšo griežtai saugomoje rezervato teritorijoje, o jo augaliją pamatę Europos gamtininkai apsiverkia iš džiaugsmo. Norint čia pasivaikščioti reikalingas specialus leidimas. Vieną ankstyvo pavasario šeštadienį mūsų kojos palietė šio unikalaus Lietuvos kampelio žemę.

Cepkeliu raistas

O dabar viskas nuo pradžių. Apie apsilankymą Čepkelių raiste galvojau jau kurį laiką. Žinojau, jog pasivaikščiojimui po jį reikaligas leidimas, o tam tikrais mėnesiais vizitai į pelkę iš vis labai griežtai apribojami, mat tuo metu peri paukščiai. Tad žvilgsniui užkliuvus už „Facebook’e“ pasirodžiusio kvietimo eiti į žygį į šią unikalią vietą ir dar lydint gidui, kuris yra patyręs gamtininkas, nedvejodama užregistravau visą šeimyną. Taip vieną saulėtą ankstyvo pavasario rytą mes atsidūrėme Marcinkonyse. Mažame, lakiais pušynais apsuptame kaimelyje, kur laukė gidas Emilis, pasiryžęs mus link pelkės vesti gerus 5 km. Prie Čepkelių raisto galima privažiuoti ir automobiliu, taip būtų žymiai arčiau. Tačiau mums, keliauninkams, toks variantas nepasirodė viliojantis. 🙂 Miškais ir laukymėmis pralėkti daug smagiau: ir akis yra kur paganyti, ir galvą vėjas prapučia, ir kojos gauna malonaus ir sveiko krūvio.

Cepkeliu raistas

Žygis su patyrusiu gidu mums buvo netikėtai įdomi ir smagi alternatyva pačių susikurtiems ir įveikiamiems maršrutams. Iki raisto ne tik tiesiog nužygiavome, o pamatėme ir sužinojome daug įdomių dalykų:

  • Marcinkonyse yra traukinių stotis (galutinė maršruto stotelė). Ir nors kaimelyje gyvena vos 400 žmonių, traukinys čia atvažiuoja tris kartu per dieną. Pora valandų ir tu jau Vilniuje. Nors, kaip sakė gidas, jeigu pakeistų traukinio bėgius į naujesnius, kelionė truktų trumpiau. 🙂Cepkeliu raistasCepkeliu raistas

  • Marcinkonių apylinkėse pilna titnago. Taip, to paties akmens, su kuriuo galima įskelti ugnį. Didesni ir mažesni jo gabalai ramiai sau voliojosi mums po kojomis. Jau tikriausiai pamiršę, kad juos čia prieš tūkstančius metų atgabeno ir paliko paskutinis ledynas.Cepkeliu raistas

  • Marcinkonyse yra „pijokų kelias“. 🙂 Tai neasvaltuotas keliukas šalia apleisto geležinkelio bėgių. Žinodami, kad pagrindiniame kelyje gali budėti policija, juo namo bando grįžti taisyklių nesilaikantys vieną kitą taurelę padarę gyventojai.Cepkeliu raistas

  • Sovietų sąjungos laikais Marcinkonyse, pasirodo, būta siauruko. Šis traukinukas 16 metų žmones vežiojo į Čepkelius, medieną veždavo. Dabar geležinkelio vietoje likęs tik paprastas, ir dabar naudojamas kelias. Traukinio maršrutą uždarius, bėgius žmonės išardė ir išsinešiojo. Jei nežinotum, niekaip neįtartum, kad čia geležinkelio būta.Cepkeliu raistas

  • Kaip manote, kaip atrodo skruzdžių liūtas? Išgirdus pavadinimą akyse iškyla didelio gyvūno vaizdas, ar ne? Nes gi liūtas. 🙂 O pasirodo, visai ne. Mažas jis. Vos didesnis už pačią skruzdę. Ir dar reikia žinoti, kur jo ieškoti. Skruzdžių liūtai gyvena Dzūkijos pušynų smėlynuose. Smėlyje iškasa duobutes ir jų dugne laukia aukų, kurias jiems į mažus nasrelius birus smėlis atlakdina.Cepkeliu raistasCepkeliu raistas

  • Ar esate matę genio kalvę? Mes matėm. Jei kada, vaikščiodami po mišką, padžiūvusio medžio papėdėje išvysite neišpasakyto dydžio konkorėžių krūvą, žnokite, tai genio darbas. Jis užkiša už medžio žievės konkorėžį ir jį išlukštena. Tik vat nepaklausiau gido, kodėl paukštis taip daro vis vienoje ir toje pat vietoje. 🙂Cepkeliu raistas

  • Pakeliui į Čekelių raistą aptikome piemenų taką. Gidas sakė, jog senovėje juo piemenys gyvulius vesdavo ganyti į pelkę. Mat aplinkui vien miškai, pievų buvo deficitas.Cepkeliu raistas

  • Pakeliui dar radome ožio barzdų. Na, ne tų tikrųjų, gyvų ožių. Taip vadinasi specialios kerpės, kurios auga tik ten, kur labai grynas oras. Tai sužinoję net giliau kvėpuoti pradėjom, nes gi reikia plaučius nuo miesto dulkių pravalyti, jų turinį aukščiausio lygio deguonimi užpildyti.Cepkeliu raistas

Aplinką tyrinėdami ir gido istorijų klausydami ir pelkėje atsidūrėme. Nedidelę dalį Čepkelių raisto galima apžiūrėti einant specialiai įrengtu pėsčiųjų taku, kurio dalis ir per pelkę nutiestas.

Cepkeliu raistas

Cepkeliu raistas

Cepkeliu raistas

Unikalius pelkės vaizdus akimis gėrėme nuo dviejų pakeliui esančių apžvalgos bokštelių.

Cepkeliu raistas

Cepkeliu raistas

Čepkeliai yra griežtai sagomas ir žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Ten net spanguoliauti galima tik 10 dienų per metus ir tik su specialiais leidimais, kurie išduodami tik vietiniams gyventojams. Tūlas vilnietis, užsigeidęs čia pasirinkti uogų, nieko negautų. 🙂

Cepkeliu raistas

Didžiausius plotus čia užima kimininė (kiminas yra toks mažas gražiai žalias pelkinis agalas) aukštapelkė, apaugusi retomis pušaitėmis. Pušaitės mažos, plonos tokios, atrodo, visai neseniai čia augti pradėjusios. O pasirodo, vaizdas jų apgaulingas. Daugeliui jų pelkėje esančių ir apie 100 metų gali būti. Tiesiog sunkiomis sąlygomis augančios, neturi jos galimybių aukštai į dangų pasikelti ir storus, tvirtus kamienus užsiauginti.

Cepkeliu raistas

Čepkeliuose peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos. Gaila, kad gervių nepavyko pamatyti, tačiau keletas jūrinių erelių, mojuodami plačiais sparnai, lėtai ir išdidžiai praskrido virš pelkės. Miškuose aplink, sakė, ir keletas vilkų šeimų gyvena. Gerai, kad bent meškų nėra. 🙂

Cepkeliu raistas

Cepkeliu raistas

Mūsų žygis nusisekė visu 100 proc. Tad labai rekomenduojame ir jums apsilankymą unikaliajame Čepkelių raiste. Net jeigu gido ir neturėsite, pelkės vaizdai verti pamatymo.