Patikėsite ar ne, tačiau šį kartą pasiūlysime jums pakeliauti Panemune. Va, jau girdžiu niurnėjimus, kad gi žinom mes Panemunę, yra ten keletas pilių ir dvarų, ką ten dar lankyti ir žiūrėti, važiuota jau ten, daug kas ten buvo. O jūs palaukite minutėlę ir skaitykite toliau, nes mes siūlome jums pakeliauti ne ta Panemune, apie kurią pagalvojote, o priešingu – kairiuoju – Nemuno krantu. Ten, pasirodo, taip pat yra labai gražių ir netikėtai bei maloniai mus nustebinusių vietų. Į kai kurias iš jų būtinai kada nors grįšime ir antrą kartą.
Kelionės dosje:
- 6 lankytini objektai
- Beveik 400 įveiktų kilometrų (su startu iš Vilniaus ir finišu Klaipėdoje)
- Kelionėje užtrukome apie 10 valandų.
Kadangi kelionę pradėjome iš Vilniaus, visą mūsų maršrutą pradėsiu ir lankytinus objektus rekomenduosiu iš Vilniaus, Kauno pusės. Jei link Panemunės trauksite nuo pajūrio, iš Žemaitijos maršruto nuorodomis sekite atvirkštine tvarka. Taigi, pirmasis objektas sąraše – Zapyškio bažnyčia.
Zapyškio bažnyčia
Kauno rajone, prie kelio Nr. 140 Kaunas–Zapyškis–Šakiai esančio Zapyškio miestelio Muziejaus gatvėje, Nemuno kairiajame krante stūkso vieniša Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Ji gali būti jums girdėta. Jau beveik 20 metų čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio, kiti kamerinės muzikos koncertai, įvairūs renginiai. Vienu ryškiausių Nemuno slėnio akcentu laikomas statinys plačioje ir gražiai sutvarkytoje Nemuno pakrantėje atrodo labai gražiai. Šalia bažnyčios įrengtoje automobilių aikštelėje priešpiet buvo tuščia, tad savąją „Mazda 3“ patogiai joje palikę apėjom nušienautoje pievoje rymantį statinį. Natūraliai kilo klausimas, kodėl ši bažnyčia krante tokia vieniša, arti aplinkui – jokio kito statinio išskyrus prieplaukos tiltelį, pavėsinę turistams pailsėti ir mėlynos Nemuno platybės. Pasirodo, priežastis labai paprasta – aplink bažnyčią seniau buvo gyvenamųjų namų, tačiau dėl dažnų potvynių gyventojai persikėlė gyventi toliau. Liko tik bažnyčia, kurią upės potvyniai seniau stipriai niokodavo. Zapyškio bažnyčia yra labai sena, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą ji paminėta 1562 metais, o jos statytoju laikomas Naugarduko vaivada Povilas Sapiega. Nors per šitiek metų bažnyčia daug kartų buvo remontuota, tačiau iki šiol ji laikoma vienu unikaliausių gotikos pavyzdžių Lietuvoje. Bažnyčioje išliko būdingiausi gotikos bruožai: artima kvadratui vienanarė erdvė, masyvumas, dominuojantis aukštas dvišlaitis raudonas stogas su kukliais puošybiniais elementais. Šios bažnyčios istorija ilga ir įvairi, jei įdomu, rekomenduoju apie ją informacijos paieškoti internete, jos ten tikrai yra nemažai.
Gelgaudiškio dvaras
Po Žapyškio bažnyčios mūsų sąraše – Šakių rajone, Gelgaudiškio miestelyje (Parko gatvėje) esantis dvaras. Jo rūmai gražiai sutvarkyti (kaip ir visa teritorija aplinkui), tačiau nėra labai dideli. Įspūdingas yra visas dvaro pastatų kompleksas, datuojamas 19 am. – rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai. Ir didelis parkas, kuriame netgi sutelpa visas pėsčiųjų takas. Kelionės metu, žinodami, kad dar priešakyje laukia ilgas kelias bei daug kitų numatytų lankyti objektų, tuo taku nėjome ir jo neapžiūrėjome, tačiau jūs, turėdami laiko, būtinai pasivaikščiokite. Iš tako aprašymo informacinėje lentoje supratome, kad keliaujant juo galima rasti Žvaigžės, Velniakalnio ir kitas, įdomias istorijas turinčias, parko vietas. Tuo tarpu nuo kolonomis papuoštų galinio fasado laiptų veriasi vaizdas į tolumoje savo vandenis plukdantį Nemuną.
Beje, jeigu Gelgaudiškio miestelyje nuvažiuosite iki Nemuno, rasite ten ir Gelgaudiškio mažąją laivų prieplauką. O jei būdami prie upės pakelsite galvas ir pažvelgsite į tolį, kitame krante pamatysite ir Panemunės pilies bokštą.
Sudargo piliakalniai
Palikę Gelgaudiškius patraukėme tolyn ieškoti Sudargo piliakalnių komplekso. Paskaičiusi, kad kompleksą sudaro net penki piliakalniai ir kad jis yra prilyginamas Kernavės piliakalniams, labai panorau šią vietą savo akimis pamatyti. Kirbėjo nuojauta, kad tai bus tikrai gera vieta. Ir neapsirikau. Daugiau apie mūsų įspūdžius iš šios vietos rasite atskirame įraše „Sudargo piliakalnių didybė“.
Ilgiausias automobilių tiltas
Prisisportavę Saudargo piliakalniuose pasukome į Jurbarką, nes ten ketinome apžiūrėti Jurbarko tiltą. Kuo jis ypatingas? Ogi tuo, kad yra ilgiausias gelžbetoninis – 494 m ilgio – automobilių tiltas Lietuvoje. Pastatytas kelio Nr. 137 Pilviškiai–Šakiai–Jurbarkas 57 kilometre. Eismui atidarytas jis buvo dar 1978 m. lapkritį, o mūsų kelionės metu jį stipriai remontavo. Važiuojant per tiltą smagu dairytis į platųjį Nemuną. Tilto apačioje įrengti pasivaikščiojimo takai bei automobilių stovėjimo aikštelė, tad yra galimybė pažvelgti į šį inžinerijos stebuklą iš apačios. Po šios kelionės į aplankytų ypatingų Lietuvos tiltų kolekciją įrašėme jau trečią objektą (šalia jau apžiūrėtų ir maršrutuose aprašytų ilgiausio medinio pėsčiųjų tilto Biržuose bei aukščiausio pėsčiųjų tilto Alytuje). O kartu persikėlėme jau į dešinįjį Nemuno krantą, kuriame jau ir likome.
Kazikėnų dvaras
Apie Kazikėnų dvarą iki kelionės nebuvau nieko niekada girdėjusi. Atradusi, kad jis toks yra ir iš negausios foto medžiagos internete, supratau, kad verta būtų jį susirasti, nes rasta informacija žadėjo kažką netradicinio. Kazikėnų dvaras yra Jurbarko savivaldybėje, senajame Kauno-Šilutės kelyje. Važiuojant nuo Jurbarko, reikia laikytis Kazikėnų kaimelio krypties. Dvaro vietos koordinatės N 55°03′26″ E 22°30′16″. Dvarą pastebėjome iš toli – dideli jo teritorijoje išlikę pastatai matėsi iš tolo. Istoriniuose šaltiniuose šis, Nemuno pakrantėje – vietoje, kur kažkada Mažoji Lietuva ribojosi su Didžiąja, – stūksantis dvaras, minimas net 1540 metais.
Visas dvaras dabar priklauso užsienio investuotojams, kurie po truputį jame tvarkosi, restauruoja išlikusius dvaro statinius. Gaila, pagrindinio, gyvenamojo pastato neliko, tačiau yra išlikę 6 kiti pastatai – dvi arklidės, maniežas, ūkinis ir keletas kitos paskirties pastatų. Seniausi išsilaikę pastatai – dvaro arklidės. Visa dvaro teritorija aptverta, saugoma šunų, tad į ją nepatekome, tačiau kieme ganėsi jaučiai, vadinasi, gyvenimas jame vyksta. Nesu architektūros stilių žinovė, tad negalėčiau įvardinti, kokiam stiliui priklauso dvaras, tačiau akivaizdu jog jis kitoks nei mūsų iki šiol matyti. Pastatų sienos – iš raudonų plytų ir akmens, ūkiniai pastatai – tikrai dideli. Aplinkui miškai, platus upės krantas ir pati upė, jokių didelių sodų su takeliais ir gėlėmis. Spėju, kad net ir labai senais laikais, šis dvaras ne pasigrožėjimui ir ponų pokyliams buvo skirtas, o laikėsi kaip rimtas ūkis. Net ir be pagrindinio pastato, net ir nepilnai rekonstruotas, dvaras ir jo teritorija palieka įspūdį.
Viešvilės žuvitakis
Na, ir paskutinė suplanuota mūsų maršruto vieta – prie kelio Nr. 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda esantis Viešvilės miestelis bei jo centre įrengtas žuvitakis.
Beje, keliaudami Viešvilės link senuoju plentu, pravažiuosite gamtos paminklą – ąžuolų alėją, kuri tęsiasi 1,3 km. Abiejose kelio pusėse auga 186 beveik 4 m apimties ąžuolai, kurių amžius siekia per 300 metų. Tiesa sakant, plentu važiavome nieko nežinodami apie šią alėją, tačiau ji yra tokia įspūdinga, kad jos nepastebėti neįmanoma. Pakerėta abipus kelio stūksančių senų medžių vaizdo net sulėtinau automobilio greitį, kad spėtume iki soties pasigėrėti tuo, ką matėme aplinkui.
O kalbant apie žuvitakį – jis šiuo metu yra viena iš gražiausiai sutvarkytų Viešvilės vietų. Miestas vietoj senos sugriuvusios užtvankos įrengė vieną pirmųjų Lietuvoje ir vieną gražiausių žuvitakių – praėjimo per užtvanką taką žuvims, tokioms kaip šlakiai, upinės nėgės ir pan. Čia įrengtas naujas krioklys, kuris putodamas ir šniokšdamas krenta žemyn, o šalia jo kaskadomis vingiuoja Viešvilės upelio vanduo. Gražiai sutvarkyta ir teritorija aplink, kuri pritaikyta ramiam miestelio gyventojų ir svečių poilsiui, pasivaikščiojimams.
Šalia žuvitakio pamatysite ir išlikusias buvusio siauruko tilto per Viešvilės upelį liekanas. Tilžės-Pagėgių-Smalininkų siaurukas buvo siaurasis geležinkelis, veikęs Tilžėje ir Klaipėdos krašte iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Pasidairę po Viešvilę baigėme savo kelionės maršrutą.
Beje, spausdintą šios mūsų kelionės istorijos versiją galite rasti žurnalo „Auto Bild Lietuva“ birželio mėnesio numeryje.
