Drauge su žurnalu “Auto Bild Lietuva” pradėjau naują projektą – kelionių reportažų ciklą “Keturiais ratais po Lietuvą”. Drauge su komanda keliausim, ieškosim gražių lankytinų vietų, jas guldysime į maršrutus, aprašysime ir rekomenduosime kitiems. 🙂 Bus daug įdomių, gražių kelionių mėgstantiems keliauti savo plieno žirgais.
Dalinuosi maršutu Nr.1, besidriekiančiu Aukštaitijos nacionaliniame parke. Spausdintą šios istorijos versiją galite rasti liepos mėnesio žurnalo “Auto Bild Lietuva” puslapiuose.
Aukštaitijos nacionalinis parkas, kuriame esančias lankytinas vietas išsiruošėme aplankyti, yra seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje. Jame tyvuliuoja net 125 ežerai, tad ne veltui šis regionas vadinamas ežerų karalyste. Iš Vilniaus Molėtų plentu patraukėme link Labanoro. Iš anksto džiaugiausi, jog vėl galėsiu pralėkti gražiuoju per Labanoro girią besidriekiančiu, posūkių ir vingių pilnu Nr. 114 Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina keliu.
- Stirnių Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo bažnyčia.
Pirmasis sustojimas – prie Nr. 114 Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina kelio prigludusiame mažame Stirnių kaimelyje. Jame stovi Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo bažnyčia. Įvažiavę į Stirnius ją netrukome pamatyti iškiliai stūksančią ant kalnelio kaimelio centre. 1940 metais statyta akmeninė bažnyčia buvo sumūryta pačių gyventojų – tuomet parapijiečiai iš laukų vežimais vežė akmenis, skaldė juos, nešė rankomis ir kėlė aukštyn per pastolius. Jų dėka Stirniuose iškilo masyvi, stačiakampio plano, su plačiu bokštu ir apside, viduje iš 3 navų, atskirtų lieknais piliastrais bažnyčia. Tikrai verta trumpam sustoti ir ją apžiūrėti, juk ne taip dažnai tenka pasigrožėti akmens mūro statiniais.
- Labanoro Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia
Toliau keliaujant tuo pačiu keliu Nr. 114 Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina privažiuojame Labanoro miestelį, kurio centre lengvai randame kitą vertą pamatymo objektą – Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią. Šį kartą ji – medinė, labai savito paprasto liaudiško stiliaus, jos fasadų kompozicija turi klasicizmo bruožų. Šalia atskirai stovi varpinė. Bažnyčios sienos suręstos iš tašytų rąstų ir iš lauko ir vidaus apkaltos lentomis. Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, minima nuo 1522 metų. Iki šių laikų išlikusi 1820 metais statytos bažnyčios versija, nors išoriškai ir stipriai pasikeitusi. Bažnyčios varpinėje yra dar 1805 metais gamintas varpas. Labanoro Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia yra pripažinta architektūros paminklu.
- Ginučių vandens malūnas
Ginučių vandens malūnas stovi Ginučių kaime. Norėdami jį rasti jau jungėme navigacinę sistemą. Na, tiesiog taip greičiau ir paprasčiau. J Malūnas stovi kairiajame Srovės upelio krante. Šalia yra užtvanka su tiltu. Vandens malūnas Ginučiuose iškilo XIX amžiaus antroje pusėje. Jį pastatė Linkmenų dvaro savininkas Gimžauskas. Ilgus metus jis ne tik malė miltus, bet dėka jame įrengtų metalinių turbinų, gamino elektrą ir ja aprūpino visą kaimą. Ginučių malūnas veikė iki 1968 m. Dabar rekonstruotas ir jame įkurdintas malūnininkystės muziejus. Tai saugomas technikos paminklas, kuriame išlikusi visa autentiška įranga, yra ir nedidelė duonai kepti naudotų įrankių ekspozicija.
- Ginučių ir Papiliakalnės piliakalnių kompleksas
Vos už gerų trejeto kilometrų nuo Ginučių vandens malūno aptinkame labai , plačią teritoriją užimantį Ginučių bei Papiliakalnės piliakalnių kompleksą, esantį tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų. Piliakalniai vienas nuo kito stūkso vos 100 metrų atstumu. Šis kompleksas yra archeologinis paminklas. Valio, šioje vietoje turėjome galimybę gerai pramankštinti kojas – piliakalniai tikrai aukšti, į jų viršūnes veda ilgi laiptai. Suskaičiavę virš pusantro šimto pakopų, vėliau praradome jų skaičių. 🙂
Ginučių piliakalnį sudaro pagrindinė kalva, priešpilis, du papiliai, senovės gyvenvietės vieta ir atskiras nedidelis piliakalnis, vadinamas Pilale. Gyvenvietė buvo išsidėsčiusi abiejose piliakalnio padėties pusėse. Manoma, kad IX–XII a. čia stovėjo medinė Linkmenų pilis, kurią 1433 m. sudegino Livonijos ordinas. O 1934 metais ant piliakalnio lankėsi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
- Ladakalnis
Po unikaliojo piliakalnių komplekso kelias mus vedė link kitos, vos už kelių kilometrų esančios lankytinos vietos – Ladakalnio. Pasistatę savo automobilį gan erdvioje automobilių stovėjimo aikštelėje nukeliavome ieškoti tos taip įdomiai pavadintos vietos. Įveikus kelių šimtų metrų ilgio įkalnėn kylantį taką ir užkopus laiptais prieš mus atsivėrė didelė erdvi žole apaugusi pieva su viduryje jos stūksančiu ąžuolu. O toliai pasitiko nuostabiais vaizdais į ežerus.
Ladakalnis (arba Ledakalnis) yra tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų. Tai 176 m. aukščio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalnų grandinėje. Nuo kalno matosi net 6 ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis, ir Alksnas. Manoma, kad Ladakalnio pavadinimas kilęs nuo žodžio “ledas” (vietine tarme – ladas) arba nuo baltų deivės Lados – didžiosios Motinos, lietaus davėjos, viso pasaulio gimdytojos ir tarpininkės tarp žemės ir dangaus – vardo. Ladakalnis galėjo būti baltų šventvietė.
Yra paprotys į kalno viršūnę užnešti akmenukų ir palikti prie viršūnėje augančio ąžuolo. Tuomet esą išsipildo visi slapti norai. Kiti mano, kad kuo didesnį akmenį užneši, tuo daugiau nuodėmių deivė Lada atleis. Tačiau šiuo metu visi akmenys iš po ąžuolo yra nurinkti ir gražiai sukrauti į krūvą atskirai. Taip buvo padaryta gelbstint medį, kuris pradėjo nykti per storą sluoksnį akmenų nebegaudamas reikiamo kiekio vandens.
- Senovinės bitininkystės muziejus
Senovinės bitininkystės muziejus – 1984 metais įkurtas muziejus Šiaurės rytų Lietuvoje, Stripeikių kaime. Teko išbandyti kelių išmaniųjų telefonų navigacijas, kol atradome kryptį į reikiamą tašką. Paskutinius 3 kilometrus muziejaus link važiavome neasfaltuotu keliu. Nors pasikratyti per vadinamąją „tarką“ ir teko, šį nemalonumą atpirko kelią iš abiejų pusių gaubiančio, po lietaus ryškias spalvas atgavusio miško vaizdai.
Senovės bitininkystės muziejus įkurtas didelėje, gražioje, už Europos Sąjungos lėšas puikiai sutvarkytoje teritorijoje. Muziejų sudaro 6 pastatai, apie 500 eksponatų, 25 skulptūros iš medžio. Čia galima pamatyti įvairių senovinių avilių, susipažinti su bitininkystės istorija, ramiai pasivaikščioti po teritoriją ir netgi pailsėti hamakuose, kurių po medžiais kybo ne vienas. Bilietus į muziejų mums pardavusi p. Danutė papasakojo tikrąją ir mažai kam žinomą šio muziejaus atsiradimo istoriją. Pasirodo, muziejaus steigėjas – bitininkas Bronius Kazlas – vaikystėje sapnuodavo nuolatos pasikartojantį sapną apie tai, jog jam reikia įkurti bičių muziejų. Metai bėgo ir būdamas 50-ties bitininkas suprato, jog laukti dar ilgiau jau nebegali ir kad privalo įvykdyti savo misiją. Kaip tik tuo metu jis pradėjo dirbti Aukštaitijos nacionaliniame parke, Stripeikių kaime atrado apleistą sodybą, ją nupirko ir po ilgų atkaklaus triūso metų savo svajonę įgyvendino – įkūrė Senovinės bitininkystės muziejų.
Bitininkystės muziejus buvo paskutinis mūsų kelionės tikslas. Pilni įspūdžių grįžome namo. Kviečiame Jus ilgai nesvarsčius išbandyti šį nesudėtingą, labai turiningą, skirtingų akį traukiančių vaizdų bei įdomių istorijų pilną maršrutą. Už puikias kelionės nuotraukas dėkoju Jurgai Anusauskienei.
